užvydas

užvỹdas sm. (2) NdŽ, DūnŽ, Skr, Snt, Gr, Gd, Šd, Pc, ùžvydas (1) KŽ, Šk 1. Slav XIII25, Rtr pavydas: Jis turi didelį užvỹdą, t. y. jis užvydi J. Užvỹdas ima ją Jrb. Toks užvỹdas, ka kitam sekasi Gs. I dabar, žiūrėk, užvỹdai, tai tas daug pašienavo! Erž. Iš užvỹdų paršą apkerė[ja], yr tokių bobų Krš. Užvỹdą kas turia, galia užšerti karvę, i prapuls pienas Pgr. Seserie ne taip ema užvỹdas – vieno kraujo Rdn. Jis iš užvỹdo pagatavas nusprogt Rs. Širdis ano apmaudu prisipildo ir užvydu I. Užvydas yra tai nusiminimas dėlei artimo laimės arba džiaugsmas iš nelaimės Blv. Iš to jųdviejų tarpe užvydas kilo LzP. Taigi net užvydas širdyje gema TS1901,2-3. ^ Plikis nereg užvydo M, KŽ. 2. scom. DūnŽ kas pavydi, pavyduolis: Jie užvỹdai – neklausk! Jrb. Užvỹdai visi paliko, kito kišenę skaito Krš. Tokių užvỹdų reik paieškoti Rdn. Toks užvỹdas, kad oi! Vn. Jonukas buvo geros širdies, o ji tokia užvỹdas Gr. Užvỹdas tura blogas akis Vkš. Tam užvỹduo nesakyk Bt. Tegul įtekėk trys pieno upelės į mano karvučių spenelius: viena iš jūrų, antra iš upių, o ši trečioji iš mano užvydų – piktadarių Sln. Kuris skubina valgyti, tas užvydas LTR(Grk). Užvỹdai žmonys i patys vargsta, i kitus vargina Rdn. 3. scom. kas kankinasi dėl neištikimybės: Užvỹdas buvo: – Pamatyčiu savo bobą su kitu, papjaučiu DūnŽ.